diedas (diedas) wrote,
diedas
diedas

Kalniškės mūšis. Statistika.

Šiais metais minime Kalniškės mūšio 75-asias metines. Mūšio, kuris buvo vienas iš didžiausių partizaninio karo istorijoje ir ko gero pats žinomiausias. Nepaisant to šis mūšis vis dar nesusilaukia profesionalių istorikų tyrinėjimų. Kiek plačiau šį mūšį yra tyrinėjęs Dainius Noreika leidinyje „Genocidas ir rezistencija“ 2012 metų 1 numeryje paskelbtame straipsnyje „Kalniškės mūšis: laisvės kovų paveikslo detalė“. Absoliuti dauguma kitų autorių apsiriboja standartiniais teiginiais, netikrindami pateikiamų faktų ir skaičių.

„Klasikinė“ šio mūšio versija skambėjo maždaug taip – „1945 metų gegužės 16 dieną Kalniškės miške vyko Jono Neifalto – Lakūno vadovaujamo 100 – 120 partizanų būrio mūšis su kelis kartus gausesnėmis NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko pajėgomis. Mūšio metu žuvo 44 partizanai, baudėjų žuvo dešimteriopai daugiau – apie 400.“

Laikui bėgant skirtingi autoriai pateikia kiek kitokius mūšyje dalyvavusių ir žuvusių partizanų bei baudėjų skaičius.  Pabandykime panagrinėti atskirai kiekvieną šios statistikos eilutę.

Mūšyje dalyvavusių partizanų skaičius.
Įvairiuose šaltiniuose šis skaičius svyruoja nuo 60 iki 120 (yra minimi skaičiai 70, 90, 100). Pavyzdžiui praeitais metais mūšio metinėms paminėti skirtame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro paskelbtame straipsnyje teigiama, kad Kalniškės mūšyje dalyvavo apie 100-120 partizanų. Analogiškus skaičius pateikia ir Darius Žygelis (žurnalas „Karys“, 2020 Nr.5). Šie skaičiai yra beveik du kartus padidinti, tiek kovotojų Jono Neifaltos būryje buvo iš viso, bet ne visi jie dalyvavo garsiajame mūšyje. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 2008 metų leidinyje "Laisvės kovų archyvas. Istorijos žurnalas, tomas 41"paskelbtas Gabrielės Alksninytės - Karalienės straipsnis "Kalniškės mūšio partizanai", kuriame surinkta mūšyje dalyvavusių partizanų biografijos. Minima 55 mūšyje dalyvavę partizanai. Ar šis skaičius yra galutinis, ar tikrai autorė nieko nepraleido? Ko gero kategoriškai taip tvirtinti negalime, galėjo būti nepaminėta kelios ar keliolika pavardžių, bet ne daugiau. Todėl galima tvirtinti, kad betarpiškai mūšyje dalyvavo apie 60 - 70 partizanų.

Žuvusių partizanų skaičius.
Nors skirtingų autorių pateikiami skaičiai svyruoja nuo 40 iki 47, iš pirmo žvilgsnio tai pats paprasčiausias klausimas. Simno kapinėse 2004 m. liepos 11 d. pastatytame paminkle iškaltos 46 Kalniškės mūšyje žuvusių partizanų pavardės.



Tačiau ne viskas paprasta. Jau minėtos G.Karalienės duomenimis, paminkle neiškalta mūšyje žuvusio Stasio Pavolo pavardė. Iš kitos pusės – kaip žuvęs įrašytas Juozas Lenkauskas, bet jis liko gyvas. Taip pat iš to paties šaltinio sužinome, kad keletas partizanų žuvo ne per mūšį, o jau jam pasibaigus. Štai būrio vadas Jonas Neifalta – Lakūnas žuvo 1945 m. lapkričio 20, Albinas Kaknevičius – Kalpokas žuvo 1945 m. rugpjūčio 29, dar keturi partizanai žuvo persekiojami ar patekę į pasalas kitą dieną po mūšio. Taigi betarpiškai mūšyje žuvusių partizanų skaičius, su minimalia paklaida, yra 40.

Mūšyje dalyvavusių baudėjų skaičius.
Pradinė šio skaičiaus versija nebuvo konkreti, buvo apsiribojama aptakiais „labai daug“, „keliais kartais daugiau nei partizanų“, viena iš populiariausių versijų – „dešimteriopai daugiau nei partizanų“. Iš pradžių buvo teigiama, kad mūšyje dalyvavo iš Berlyno grįžtantys sovietinės kariuomenės "tranzitiniai" daliniai. Maždaug tokia versija - kažkas sustabdė pravažiuojantį traukinį, gražiai paprašė, tie ir sutiko. Ši versija sukelia tik ironišką šypseną, tai negalėjo būti netgi teoriškai. Kiek vėliau buvo identifikuotas baudėjų dalinys ir bandoma pateikti konkrečius skaičius, kurie svyruoja nuo 1000 iki 2000. Autoriai, pateikdami skaičių 1000, tikriausiai turi mintyje tokiuose pulkuose turėjusių būti bendrą karių skaičių pulke. O šiuo konkrečiu atveju tikslų operacijoje dalyvavusių skaičių galime sužinoti iš daug aistrų vis dar keliančio dokumento – 1-ojo Pabaltijo fronto užnugario apsaugos 220-ojo Kutuzovo ordino pasienio pulko vado majoro Jacenkos raporto apie mūšio eigą. Apie tą dokumentą kiek vėliau, dabar tik pažymėsime, kad raporte mūšio eigos aprašymas iš esmės sutampa su partizanų prisiminimais, taip pat daugmaž tiksliai nurodoma ir mūšyje galimai dalyvavusių partizanų skaičius – 71. Dokumente nurodoma, kad mūšyje dalyvavo 448 pulko kariai. Tai ne 1000, ir ne 2000, kita vertus tokiu būdu puolančiųjų ir besiginančių santykis yra 7:1.

Mūšyje žuvusių baudėjų skaičius.
Tai ko gero daugiausiai aistrų ir diskusijų keliantis mūšio statistikos klausimas. Kaip minėta, pirminis baudėjų skaičius buvo „žuvo 400“. Iš kur šis skaičius atsirado?

Vienas iš pirmųjų šį skaičių paminėjo J.Daumantas knygoje „Partizanai už geležinės uždangos“.
„Pietų Lietuvoje vienos iš labiausiai gyventojų pasakoti mėgstamų kautynių yra žinomos Kalniškių vardu. Jos įvyko 1945 m. gegužės mėn. Kalniškių miškely, kur 80 partizanų, vadovaujamų Lakūno, per kelias valandas sunaikino su viršum 400 enkavedistų.“

Analogišką skaičių pateikia ir J.Lelešius - Grafas „Partizanų kapeliono dienoraštis“.
„Šis miškas mums yra brangus, nes 1945 metais gegužės mėnesio 16 dieną daug karžygių krito kovoje už Lietuvos laisvę, už šviesesnį rytojų. Šis miškas ir šiandien mums liudija, kad Lakūno būrys it liūtai kovėsi su šimtą kartų skaitlingesniu priešu. Nors virš keturiasdešimt vyrų padėjo savo galvas ant Tėvynės aukuro, bet prisimins, kad lietuvis geriau mirs, negu vergaus užpuolikui, azijatui.
Iš to mūšio dalyvių sužinojau, kad priešas turėjo pasibaisėtinų nuostolių: jų žuvo apie keturi šimtai.“


Pirminis mūšio aprašymo ir jo statistikos šaltinis yra "Lietuvos Laisvės Kovotojų „TAURO" Apygardos Rinktinių vadų Suvažiavimo, įvykusio 1946 metų gegužės mėn. 3 d. Skaisčiūnų kaime (Apygardos Štabo Būstinėje) Protokolas".

[...]
IV. RINIKTNIŲ VADŲ Pranešimai:
Apie GEDEMINO Rinktinės darbuotę ir jos stovį pranešimą daro Rinktinės Vadas A u k s u t i s. Jis pažymi, kad jo Rinktinėje partizaninė veikla prasidėjo 1944 metais Lapkričio mėn. Tuomet partizanai veikė atskiromis grupėmis, kurių buvo suorganizuota trys didesnės grupės. Nors Rinktinė dar nebuvo suorganizuota, bet Vadas A u k s u t i s jau ir tuomet turėjo su visomis grupėmis ryšį. Rinktinė įsteigta pirmajame Apygardos Vadų suvažiavimui įvykus 1945 m. Rugpjūčio mėn. 15 d. Rinktinė padalyta į keturias Kuopas, Kuopos į Būrius. Kuopose žmonių skaičius nevienodas, nuo 40—120 žmonių. Visoje Rinktinėje buvo apie 400 žmonių. Dabar Rinktinėje yra trys Kuopos, kuriose šiuo metu veikia 90 aktyvių kovotojų. Žmonių skaičiaus sumažėjimo priežastis tame, kad daug yra žuvusių, daug suimtų ir šiaip pasitraukusių iš partizaninės veiklos žmonių. Pasyviųjų šiuo metu yra pramatyta apie 200 asmenų, bet jie apie tai neinformuoti ir neprisiegdinti. Taip jų apsiginklavimo stovis nėra žinomas. Jie aprūpinami partizanine spauda, bet kitokiomis pareigomis jie neimami ir į kitokį darbą neįtraukiami.
Žymesnių kautynių Rinktinėje buvo apie 6. Žuvusiųjų iki šio laiko yra apie 120 žmonių. Suimtųjų, legalizavusiųjų ir nesilegalizavusiųjų Kovotojų apie 180 žmonių.
Didžiausi nuostoliai žmonėmis buvo KALNIŠKES mūšio metu, kur Lakūno Kuopa susidedanti iš 120 žmonių beveik visa sunaikinta.
Priešo nuostoliai. KALNIŠKES miške žuvo apie 400 ankavedistų. Kitose Rinktinės vietose NKVD-istų sunaikinta apie 100 žmonių. Vietinio aktyvo ir stribų sunaikinta apie 400 žmonių.


Taigi minėtame suvažiavime Gedimino rinktinės vadas apie tą mūšį paminėjo savo pranešime, o po to Auksučio paminėti skaičiai ėjo iš vieno teksto į kitą iki pat šių dienų. Reikia pastebėti, kad nei Daumantas, nei Grafas, nei Aukstis mūšyje nedalyvavo. Nepaisant to ilgą laiką niekas net neabejojo tais skaičiais. Ko gero pirmasis jais suabejojo Kęstutis Kasparas monografijoje „Lietuvos karas“.
„Kalniškės mūšio abiejų pusių patirtų nuostolių palyginimas įvairiuose šaltiniuose, be kita ko, patvirtina ir tipinę metodiką tikriems mūšių rezultatams gauti. Okupantų šaltiniai savo nuostolius sąmoningai sumažino net 10 kartų, nors partizanų aukos nebuvo per daug didinamos (tikras žuvusiųjų skaičius plius galimai nesurasti ar nusinešti bendražygių). Lietuviškos pusės šaltiniai savo nuostolius apskaičiuoja ypač tiksliai (galima paklaida 1 ar keli žmonės), tačiau apie priešo nuostolius dažnai tik spėjama, padidinant juos irgi iki 10 kartų.“


Abejojantys kanonine mūšyje žuvusių baudėjų skaičiaus versija svarstė maždaug taip - jei žuvo 400, tai kiek buvo sužeistųjų? Minimaliai – bent 800. Bet kažkiek ir sveikų turėjo būti? Tokiu atveju viso baudėjų turėjo būti apie 2000? Tikriausiai dėl šių abejonių mūšio aprašyme stengiamasi išvengti "žuvo 400", pakeičiant abstrakčiu "baudėjų nuostoliai buvo keli šimtai žuvusiais ir sužeistaisiais".


Prieš maždaug penkiolika metų šių eilučių autoriui pavyko gauti iš Maskvos valstybinio karinio archyvo (nemaišyti su Gynybos ministerijos centriniu archyvu) aukščiau minėtą pulko vado raporto apie mūšio eigą faksimilę.

Raporto pirmas lapas, kuriame nurodomas dalyvavusių karių skaičius - 448





Raporto lapas, kuriame nurodomi nuostoliai: 4 žuvę ir 7 sužeisti.



Oponentų argumentai – vadas ataskaitoje meluoja, nuostolius nežinia kiek kartų sumažina.
Ponai, mes kalbame ne apie viešą, propagandiniams tikslams skirtą tekstą, o apie ribotam naudojimui skirtą slaptą dokumentą. T.y. apie pulko vado raportą savo tiesioginiam viršininkui -  divizijos vadui. Dokumentą, kuris turi grifą "visiškai slaptai". Ar galėjo pulko vadas tame raporte meluoti apie patirtus nuostolius? Pateikti duomenis, kurie skirtųsi nuo tikrųjų dešimtimis ar net šimtu kartų? Tikrai ne, nes paaiškėjus tiesai jo karjera geriausiu atveju būtų baigusi karo statybininkų vyr.leitenantu kažkur Tolimuosiuose Rytuose. Todėl, mano nuomone, raporte pateikiami skaičiai atitinka tiesą. Juo labiau, kad pulko dokumentuose nurodomos ne tik tų žuvusių pavardės, bet pridedama ir jų palaidojimo schema.


Diskusijose kartais pateikiamas toks argumentas – Jacenko raportas yra tik vienas dokumentas, o iš vieno dokumento daryti išvadas nemoksliška. Ko gero galima sutikti su tokiu argumentu. Todėl pateikiu kitą dokumentą. Tai žuvusiųjų 220 pp karių per 1945 balandžio - gegužės mėnesiais žiniaraštis. Jei tiksliau, tai vienas lapas iš divizijos, kuriai priklausė pulkas. Jame – tos pačios keturios pavardės, kurios minimos ir pulko dokumentuose (tarp kitko tuose pulko dokumentuose yra ir palaidojimų vietos schemos). Taigi – turime jau du dokumentus.



Dar vienas argumentas, kad bent kiek didesnius nuostolius enkavedistai neslėpdavo. Tai ataskaita, kaip pulko vienas batalionas 1944 metų pabaigoje Bresto apylinkėse (Lietuvoje šis pulkas atsirado tik 1945 pradžioje, gal iš čia ir kilo legendos apie „tranzitinius“ dalinius?) persekiojo ten veikusius baltarusių (gal tai buvo lenkai ar ukrainiečiai – ne taip svarbu) partizanus. Mūšyje 28 baudėjai žuvo, 7 dingo be žinios.  Tos ataskaitos yra keli lapai, dėl vietos stokos paskelbsiu tik ataskaitos pirmąjį lapą ir nuostolių sąrašo pirmą lapą.




Ir pabaigai.
Na nejaugi būtinai reikia išpūsti tuos skaičius - tiek baudėjų skaičių ir jų patirtus nuostolius, tiek mūšyje dalyvavusių partizanų skaičių? Nejaugi pasakius karčią tiesą, kad ir kokia karti ji būtų, ar nuo to mūsų pagarba partizanams sumažėtų?

Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia.


© Arvydas Žardinskas, 2020
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    Comments allowed for friends only

    Anonymous comments are disabled in this journal

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

  • 0 comments