?

Log in

No account? Create an account
 
 
11 April 2019 @ 01:59 pm
Vilkaviškis. Vytauto gatvė. Tada ir dabar.  
Pasivaikščiokime po mūsų nedidelio miestelio Vytauto gatve ir pabandykime pasidomėti tos gatvės istorija. „Vaikščiosime“ ne visa gatve, o tik jos atkarpa nuo „sankryžos su šviesoforo“ iki „senos bažnyčios“, užmesdami akį į šalutines gatves.
Pradžiai pažvelkime į Kazio Karužos ir Stasio Aušrotos sudarytą tarpukario Vilkaviškio miesto schemą. Sudarytojai pažymi, kad tai „laisvas be mastelio braižinys“, tad viską už „gryną pinigą“ nepriimsime. Štai tos schemos fragmentas.

Ką mes iš jos sužinome? Visų pirma tai, kad „prie Smetonos“ dabartinė Vytauto (sovietmečiu – Pergalės) gatvė turėjo tris pavadinimus. Vytauto gatvės pavadinimą turėjo atkarpa nuo sankryžos link vakarų, t.y. link Kybartų. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad atgavus nepriklausomybę šios atkarpos pavadinimas buvo Virbalio gatvė  Nuo tos pačios sankryžos į rytus (t.y. link Marijampolės) iki sankryžos su Basanavičiaus gatve buvo Laisvės gatvė. Ir dar toliau, iki pat miesto ribos, buvo Prezidento Antano Smetonos alėja. Atkreipsime dėmesį į link šiaurės rytų atsišakojančią tuometinę Žalumynų gatvę. Ji savo pavadinimą išlaikė ir sovietmečiu, tačiau vėliau buvo pervadinta į Normandijos – Nemuno gatvę. Atgimimo pradžioje ši gatvė buvo pervadinta Vyskupo A. Karoso gatvę, o Žalumynų gatvės pavadinimas atiteko sovietmečio laikų Angariečio gatvei.

Vėl sugrįžkime prie schemos. Laisvės gatvės pietinėje (schemoje – apatinėje) pusėje matome pažymėtus namus: Ūkio bankas, Klebonija, pastatas „be pavadinimo“, policija ir Lietuvos bankas. Šiaurinėje (schemoje – viršutinėje) gatvės pusėje pažymėtų pastatų kiek mažiau – Katedra ir Nepriklausomybės paminklas. Kiek toliau, jau Prezidento  Antano Smetonos alėjoje, matome pažymėtą Įgulos bažnyčią ir apskrities savivaldybę.
Schemoje pažymėti ne visi tuo metu buvę pastatai. Dalis jų išliko iki šių dienų, dalis jų dingo karo audrose. Kaip sužinoti kuris tuometinės Laisvės gatvės pastatas išliko, o kuris liko tik prisiminimuose ar nuotraukose? Yra tokia „laiko mašina“, su kurios pagalba galim bent akies krašteliu žvilgtelt į tolimą istoriją. Tai vokiečių žvalgybinio lėktuvo padaryta aerofotonuotrauka. 1944 metų rugsėjis. Dvi savaites trukęs mūšis dėl Vilkaviškio jau pasibaigė, vokiečiai nustumti nuo miesto į vakarų pusę.
Patogumo dėlei pastatai sunumeruoti.

Kelionę pradėsime nuo „sankryžos su šviesoforu“ link Marijampolės pietine gatvės puse,  grįšime atgal šiaurine gatvės puse.

Pirmasis kelionės "objektas" - dabartinė sankryža „su šviesoforu“. „Prie Smetonos“ tai buvo trišalė sankryža. Tarpukario ir karo meto nuotraukose gerai matoma, kad Gedimino gatvė „atsiremia“ į kažkokį namą. Dabar sankryža keturšalė, to „kažkokio“ namo jau nėra, o pokario metais buvo suformuota Gedimino gatvės tęsinys - Taikos gatvė.

Nuo sankryžos keliaujama į rytus. Pirmi du dabartinės Vytauto gatvės Nr. 85 ir Nr.87. Aš jiems daviau vardą „identiški dvyniai“.


Jei palyginsime dabartinių laikų vaizdą su 1944 m. aerofotonuotraukoje matomu vaizdu, tai įsitikinsime, kad toje stovi tik vienas namas (aerofoto Nr.1), kito namo vietoje matomi tik kažkokie smulkūs statiniai. Įrodymų neturiu, todėl tik spėju, kad šie „dvyniai“ pastatyti pokario metais iš nugriautos Katedros plytų.

Tokį spėjimą patvirtina ir sena nuotrauka.

Aerofotonuotraukoje gerai matomas pastatas Nr.2 - dabartinė  Parapijos salė. Schemoje jis pažymėtas kaip „Klebonija“.  Sovietmečiu ten buvo Kultūros namai (‚kultūrnamis“), kur vykdavo gastroliuojančių nerijų, estradinių meliodijų ir kitokių vilniaus aidų koncertai, įvairiausių progų sovietinių metinių paminėjimai ir, kas svarbiausia, šokiai savaitgalį, į kuriuos tuometiniams mokinukams eiti buvo draudžiama. Iš vakarų pusės esančio įėjimo laiptais buvo patenkama į antrą aukštą, kuris turėjo skambų pavadinimą  - „Pionierių rūmai“. Tiek ten tų „rūmų“ ir buvo – pora kabinetų. Dar viename „rūmų“ kabinete antrame aukšte buvo vaikų biblioteka, greta jo patalpa, kuriame kraštotyrininkė – fanatikė (geraja to žodžio prasme) Gabrielė Karalienė buvo įrengusi Vilkaviškio muziejų.

Tarpukariu šis pastatas atrodė labai panašiai, o jame buvo kino teatras „Giedra“.

Šioje vietoje pora žodžių „ne į temą“. Tai dar vienais „anų laikų“ Vilkaviškio kino teatras, jis buvo Vilniaus gatvėje, maždaug dabartino Teismo rūmų automobilių stovėjimo aikštelės vietoje. Išstovėjo tas pastatas maždaug iki septyniasdešimtųjų pradžios, vėliau buvo nugriautas.

Aerofotonuotraukoje Nr.3 pažymėtas pastatas, schemoje jis be pavadinimo - nuotraukoje dešinėje pusėje baltas mūrinukas. Ironiška, kad šis namas nors ir išvengė sugriovimo karo metais,  iki šių dienų neišliko. Jis buvo nugriautas šešiasdešimtųjų metų viduryje ir dabar ten tik tuščia vieta. Atmintyje giliai įsirėžęs atsiminimas – mus, tuometinius darželinukus, veda pasivaikščioti į dabartinės Katedros vietoje buvusį skverą, o iš to namo ant neštuvų į greitosios pagalbos automobilį ant neštuvų išneša ligonį....
Ši nuotrauka įdomi ir tuo, kad kairėje pusėje matomas namas yra išlikęs iki šių dienų, tai Vytauto g. 12 (aerofoto Nr.11), apie jį bus šiek tiek žemiau. O už to "balto mūrinuko" matome anų laikų policijos pastatą. Apie jį dabar ir pakalbėkime.


Dėl šio namo (Vytauto g. 79) šiomis dienomis kyla šiokios tokios aistros. Bobučių liežuviai plaka, kad tą namą rengiamasi nugriauti ir jo vietoje pastatyti dar vieną stiklo/geležies/betono prekybinį monstrą. Nežinau kiek tuose pletkuose yra tiesos, žinau tik tai, kad šis namas yra pokarinė „chruščiovka“, o prieškariu toje vietoje stovėjo visai kitas pastatas, kuriame buvo, kaip ir pažymėta schemoje, policija. Schemoje pažymėtas dar vienas šalia policijos stovintis pastatas – „Lietuvos bankas“. Šiuos abu pastatus matome tarpukaryje darytoje nuotraukoje.


Jei pažiūrėsite į tą vietą aerofotonuotraukoje, tai pamatysite, kad toje vietoje tik griuvėsių krūvos.

Pagaliau pasiekiame namą, kuris stovi prie pat „senos bažnyčios“, kitoje gatvės pusėje. Tai paskutinis pastatas „smetoniškoje“ Laisvės gatvėje, jis gerai matomas aerofotonuotraukoje, tai Nr.4. Ankstyvajame sovietmetyje šio namo siaurame koridorėlyje po laiptais buvo įsikūręs knygynas, o ten, kur dabar grožio salonas, buvo jauniesiems chuliganėliams siaubinga vieta – taip vadinamas Vaikų kambarys.


Šiame pastate iki 1930 metų buvo žydų gimnazija.

Ties čia baigiasi tuometinės Laisvės gatvė, į pietus nusuka tuometinės ir dabartinė J.Basanavičiaus gatvė, sovietmečiu jai buvo suteiktas Kirovo gatvės pavadinimas. Neatsispirsime pagundai žvilgtelėti į aerofotonuotraukoje matomus namus Nr.5 ir Nr.6.







Deja, šių namų nuotraukų iš anų laikų rasti nepavyko.

Pereiname į kitą gatvės pusę. Tuometinės Prezidento A.Smetonos alėjos pradžioje stūkso pastatas, kuris aerofoto yra pažymėtas Nr.7.

Dabar ten įsikūręs policijos komisariatas, sovietmečiu buvo analogiška įstaiga – milicija. Pamenu, kai gerai „įpiešę“ tuometiniai inspektoriai „kapodavo“ retai pravažiuojančias „mašinėles“.

Tarpukariu ten buvo pagal viena versiją apskrities Savivaldybė (taip taip, „smetoniškoje“ Lietuvoje buvo Vilkaviškio apskritis), pagal kitą versiją – bankas. O gal „du viename“.

Aero foto Nr.8 (aštuonetukas turėtų būti kiek žemiau) matome „senąją bažnyčią“.


Tarpukariu ji buvo vadinama Įgulos bažnyčia, į ją kiekvieną sekmadienį su daina atžygiuodavo kariai.

Aero foto Nr.9 – Nepriklausomybės penkmečio proga pastatytas paminklas.


Originalus paminklo statytbai buvo panaudota turgavietėje (dab. J.Basanavičiaus aikštė) stovėjusio vokiečių paminklo medžiaga. Po karo paminklas buvo nugriautas, jo vietoje stovėjo betoninė „bačka“, ant kurios buvo klijuojami skelbimai. Atgavus nepriklausomybę paminklas buvo atstatytas.

Atkreipkime dėmesį į fone matomą "pusiau skustą, pusiau luptą" (t.y. pirmas aukštas raudonų plytų, antras aukštas - nutinkuotas "ružavai") pastatą, aerofoto Nr.10.. 1979 m. jame įsikūrė Vilkaviškio biblioteka.

 Šis pastatas buvo pastatytas 1882 metais. 1902 m. jis buvo skirtas pasieniečių kareivinėms, o 1918 m. jame įsikūrė katalikiško "Žiburio" draugijos gimnazija. Originalus pastato vaizdas buvo štai toks.


Pačioje Atgimimo aušroje pastataą buvo nuspręsta "restauruoti" - t.y. nutinkuoti rausvu tinku.
Maždaug 2000 m. buvo susigriebta ir nuo nuo pirmojo aukšto autentiškų plytų tinkas buvo pašalinta ir pastatas įgavo dabartinį vaizdą. Nors ... Nors teiginys "nuo pirmojo aukšto autentiškų plųtų tinkas buvo pašalintas" neatitinka tikrovės. Nuo pirmojo aukšto šiaurinės, t.y. mažai kam matomos, pastato pusės tas tinkas pašalintas nebuvo.

Jei mažai kas mato, tai ir galima nesivarginti? Galima ir "sutaupyti". Tokiam "fokusui" rusai turi labai gerą terminą - показуха.

Grįžtam į gatvės šiaurinę pusę. Vytauto g. 12, aerofoto Nr.11.

Pastatas unikalus savo architektūra - pirmasis aukštas yra žemiau gatvės lygio.

Savo istorija įdomus ir pastatas Vytauto g. 14 (aerofoto Nr.12).


Šešiasdešimtaisiais čia buvo populiari valgykla, o septyniasdešimtųjų antroje pusėje čia įsikūrė dar populiaresnis alaus baras. Norint patekti į vidų reikdavo atstovėti nemenką eilutę. Sklido legendos, kad ten buvo pilstomas čekiškas alus. Kas ten žino koks alus buvo tuose uzbonuose, užtat ne vienas tos įstaigos lankytojas gali patvirtinti, kad "pasikrauti batareikas", t.y. išlenkti vieną kitą bokalą per gatvę iš kitoje gatvės pusėje esančio "kultūrnamio" užsukdavo beveik visos tuomeinės estrados žvaigždės ir žvaigždutės, pradedant šviesios atminties maestro Stasiu.
Ir pagaliau savo kelionę baigiam ties ko gero žinomiausiu Vilkaviškio objektu - Katedra. (aerofoto 13)


Tik ar dažnas susimasto - kodėl Katedra, o ne tiesiog Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia? Juk būtent toks buvo pirminis šventovės pavadinimas. Šiam rebusui išspręsti reikia grįžti į 20 amžiausiaus pradžią, kuomet Rusijos imperijos laikais Vilkaviškis priklausė Seinų vyskupijai. Atgavus Nepriklausomybę vyskupija skilo į dvi dalis - lenkiškąją ir lietuviškąją. Šią keistą de fakto padėtį de jure 1926 metais įteisino popiežius, vietoj Seinų vyskupijos įsteigęs dvi naujas vyskupijas - Lomžos ir Vilkaviškio. Tokiu būdu Vilkaviškis tapo vyskupijos centru, o bažnyčia gavo Katedros titulą.
1944 m. rugpjūčio pirmoje pusėje vykusių įnirtingų mūšių dėl Vilkaviškio metu Katedra buvo stipriai apgriauta.
Sovietinė valdžia šventovės atstatyti neleido ir ji 1952 - 1954 m.m.buvo nugriauta, o jos vietoje buvo įrengtas skveras. Tokiu būdu ir atsirado parodaksali padėtis kai vyskupija ir toliau buvoVilkaviškio, bet vyskupas rezidavo Marijampolėje (pokariu metais tai buvo Kapsukas). Devyniasdešimtųjų metų pradžioje buvo pradėti Katedros atstatymo darbai irdabar vėl turime status quo - Vilkaviškio vyskupijos centrą žyminčią Vilkaviškio katedrą.

Tuo šią trumpą kelionę baigsime. Ar bus kitų? Gal, kas tę žino... :)

© Arvydas Žardinskas, 2019.
Internetinės ir popierinės žiniasklaidos žiniai - naudoti visą ar dalį teksto galima tik su autoriaus leidimu.