?

Log in

No account? Create an account
 
 
28 February 2019 @ 11:30 am
Knygų mugė - 2019. "Barbarosa". Įspūdžiai  
Pirmą kartą Knygų mugėje buvau 2010 m., kai savo knygą pristatinėjo Markas Soloninas, antrą kartą ten buvau lygiai prieš penkis metus, kai Robertas Petrauskas pristatinėjo savo antrąją knygą. Ir štai trečias kartas ir Roberto trečios knygos pristatymas. Simboliška.
Kas per tuos penkis metus pasikeitė? Tada automobilį teko statyti į balą. Dabar stovėjimo aikštelė išasfaltuota. Bet kas iš to, rasti laisvą vietą - misija neįmanoma. Nors aš buvau sekmadienį, kai žmonių srautas buvo gerokai apmažėjęs. Girdėjau kalbant, kad šeštadienį automobilius statė TV bokšto apylinkėse. Tiek to tas automobilio statymas, nes jau girdžiu patarimus – reikėjo nemokamu autobusu atvažiuot.
Pagaliau patenku į vidų. Sunkiai įsivaizduoju kas darėsi šeštadienį (sako, žmonių buvo trigubai daugiau), bet ir sekmadienį apie pietus dar mano akimis buvo tiršta. 



Surandu stendą, kuriame prekiaujama „Barbarosa“ ir kitomis dviem R.Petrausko knygomis – „Trečiojo Reicho triumfas“ ir „Lemtingi sprendimai“. Pastoviniuoju prie jo. Nemažai besidominčių, nemažai ir perkančių. Daugiausiai perka „Barbarosą“, bet yra perkančių ir pirmą, ir antrą serijos tomus. Vienas kitas įsigyja ir visą trilogiją. Prieina viena moteriškė ir vartydama knygą lyg tarp kitko paklausia – o apie Anderso armiją čia rašoma? Šiek tiek nusivilia išgirdusi neigiamą atsakymą, bet čia pat sutinka – na taip, tos armijos kariai atsidūrė fronte tik 1944 metais. Nemažai kilusių iš Vilniaus krašto buvo toje armijoje – tarsteli nueidama. Apie tokį klausimą niekada nebuvau pagalvojęs, pasidarė įdomu, reiks kada nors prie progos juo pasidomėti. Prieina vienas garbaus amžiaus vyriškis ir nusistebi – oho, galvojau, kad trys eurai, o čia trisdešimt penki... (Aha, gera kaina būtų 3 eurai už 720 psl. knygą kietais viršeliais ir kreidiniu popieriumi. O dar geriau būtų , kad už dyką duotų ir dar primokėtų :) ). Pasirodžius Robertui prekyba kiek pagyvėja, knygos pasipuošia autoriaus autografais. Ateina ir tėvai su vaikais, kurie nori nusifotografuoti su populiarios viktorinos vedėju. Kai kurie iš pradžių nedrįsta ir pasiryžta foto sesijai atėję ten antrą kartą.



Bet užtenka kiurksoti vienoje vietoje, reikia ir po kitus stendus pasidairyti, gal kartais pavyks vieną kitą pažįstamą sutikt. Pirmas pastebėtas buvo Justinas Žilinskas. Ir kaip jį nepastebėsi, jei jo galva išlindusi per pora sprindžių virš visų kitų galvų kaip kokio Sabonio. Persimetam tik pora žodžių, nes jis, kaip supratau, ganė savo prieauglį. Ilgesnį pokalbį (gal prie kavos puodelio) ir vėl teko atidėti kitam kartui. O štai ir bendravardis Anušauskas su savo „Vanagu“ sėdi. Persimetam pora mandagių frazių – nesinori ilgiau jo trukdyti. Ir su juo pokalbį atidedu geresniems laikams. Labai jau norisi akis į akį paklausti už ką jį kadaise iš Rusijos karinio archyvo išgrūdo. O ir NKVD‘istų nuostolių apskaitos problemą norėtųsi aptarti ilgesnėje diskusijoje. Nuperku Kojalos knygą – duktė prašė. Kol autorius pasirašinėja, persimetam pora sakinių. Maloniai nustebau dėl jo amžiaus – toks jaunas ir toks „kytras“ (t.y. protingas teigiama prasme, be kabučių). O štai ir A.Užkalnis stovi. Padėkojo už jo „špargalkę“ politikams“, tokią savotišką „kirilicą“- lietuviškomis raidėmis parašytą anglišką tekstą tos kalbos nemokantiems valstybės aukščiausiems pareigūnams, o ypač už lietuvišką patarlę tos „špargalkės“ gale. Norėjau dar Andriui pasakyti, kad tai ištrauka iš gerai žinomo sovietinio laikų anekdoto, bet nespėjau – pristojo kažkokia žurnalistė su fotoaparatu.
Einu toliau. Nustebina kažkokio bravoro konjako ir vyno degustacija. Atsispiriu tai pagundai – juk už vairo, iki namų beveik pora šimtų km. Keliauju toliau, kol surandu leidyklos „Tyto alba“ vietą - gal pavyks įsigyti M.Ivaškevičiaus „Žali“. Tą knygą du kartus varčiau knygynuose, bet įsigijimą atidėjau Mugei – galvojau, kad gal pavyks autoriaus autografą gaut. Kur tau – „anei dūdos, anei skripkos“. Autoriaus nebuvo, o ir knyga, pasirodo, „išgaravo“ jau antrą Mugės dieną, t.y. penktadienį. Sakau, gal ultrapatriotai prakuroms išpirko? Tarp kitko šiandien apsilankiau knygyne – gal kartais provincijoje koks nors egzempliorius likęs? Norėtum... Praeitą savaitę paskutinę nupirko – „nudžiugino“ knygyno vedėja. Nepasiduodu. Skambinu klasiokei – bibliotekos vedėjai. Sako – turim, bet eilė, reikia laukti. Palauksiu neskubu. Pasternako neskaičiau, tai nors Ivaškevičių pavyks perskaityti.
Keliauju toliau. Kažkokiam užkampyje randu rymančią Rūtą Vanagaitę. Teko girdėti, kad daugelis ją aplenkia dideliu ratu. Aš nesibaidau jos, prieinu, pasisveikinu. Ir iš karto pareiškiu – „Mūsiškiai“ neskaičiau ir skaityti nesirengiu. Ir ne todėl, kad nesutinku su autorės pozicija – kaip gali nesutikti su ja, jei Pasternako tos knygos nesi skaitęs? O nepirksiu ir neskaitysiu tos knygos dėl to, kad joje aprašyti žiaurumai. Jų aš pakankamai prisižiūrėjau lankydamasis Osvencime. Man to gana.
Palengva atėjo ir „Barbarosos“ pristatymo laikas. Šiaip sau tas laikas. Paskutinės dienos paskutinis pristatymas, sekmadienio pavakarė. Salė užpildyta skystokai, gal dviem trečdaliais. Iš jų gal trečdalis – atsitiktiniai klausytojai. Netikėtai pamatau gerą pažįstamą Gintą . Oi kiek iečių su juo sulaužėm aštriuose ginčuose. Bet nieko asmeniško, jokio pykčio, paspaudžiam vienas kitam ranką, persimetam viena kita fraze.



Pagaliau prasideda pristatymas. Mačiau kaip Robertas stengėsi, kaip ruošėsi tam pristatymui, kaip iki paskutinės minutės tvarkė multimedija paremtą knygos pristatymą - čia toks žemėlapis, čia tokia lentelė, o čia animacinis vaizdas, kad būtų kiekvienam aišku kaip, kas kur puolė ar traukėsi. Deja... Norėjo kaip geriau, o gavosi kaip visada. Internetas „lūžinėjo“, vaizdeliai trūkinėjo, filmukai tai užsikrauna tai ne. Akmenukas į Mugės rengėjų daržą – nejaugi šiais laikais tokioje vietoje neįmanoma užtikrinti stabilų interneto ryšį? Robertas sukosi kaip išmanydamas, nors plano B neturėjo – pasiūlė užduoti klausimus iš salės. O čia jau mano kaimyno iš kairės stichija. – O ar jūs žinote, kad rusai mokėsi tik pulti, kad frontai atsirado birželio 18, o kad bla bla bla, bla bla bla. Robertas bando suprasti ko jo klausiama, o aš tik mintyse sunkiai atsidūstu – Gintai, Gintai, tai juk tau buvo aiškinta, kad trečias tomas prasideda įvykiais birželio 22 dienos ryte, o tai, kas kam ruošėsi ir kam nesiruošė, kas ruošėsi pulti, o kas griūti – šie klausimai turėjo būti pateikti antrojo tomo pristatyme. Ir kad frontų prieš karą nebuvo (neskaitant Tolimųjų Rytų fronto), o buvo tik frontų valdybos. Frontas ir fronto valdyba – ne vienas ir tas pats, bet tai jau istorijos aukštoji matematika. Bet Gintas nepasiduoda ir varo toliau – o štai Soloninas rado dokumentą, kad 28-os tankų divizijos vadas tokią tai dieną gavo nurodymą atvykti į štabą ir pasiimti Rytų Prūsijos žemėlapius... Visa laimė, kad technikai kažkokiu būdu supurpė technika ir Robertas galėjo tęsti savo knygos pristatymą.



Po pristatymo Gintas neatlyžo – vėl pristojo prie Roberto, bandydamas įrodinėti savo tiesas. Čia knygos autoriaus nervai neatlaikė ir jis pratrūko. – Na gerai, randame kažkokius super slaptus dokumentus, kuriais nepaneigiamai įrodome, kad sovietai rengėsi pult ir kad tikrai vokiečiai juos aplenkė? Kitaip tariant – vienas banditas rengėsi su peiliu pulti kitą banditą, bet tas kitas banditas spėjo pirmąjį aplenkti, išsitraukė pistoletą ir iššovė. Kas nuo to keičiasi? Gintui teko atsakyti vienu žodžiu – Niekas.
Pristatyme Robertas užsiminė, kad pavasarį surengs knygos pristatymo turą po Lietuvą. Išsiaiškinau, kad mano kaime tam tikslui numatytoje salėje ir multimedija yra, ir interneto ryšys stabilus. Lauksim.    

P.S. Pasviru šriftu cituojama iš atminties.