?

Log in

No account? Create an account
 
 
23 February 2018 @ 07:02 pm
Apie "Amerikos balsą" ir kitą (ne) autentiką kino filme "Pelėdų kalnas"  
2018 m. vasario 16. Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis. Na ir kaip tokią dieną nepažiūrėti tiek daug reklamuotą juostą „Pelėdų kalnas“? Juo labiau, kad tai vienas iš retų atvejų, kai apsilankau kino teatre, dar daugiau – tai pirmas lietuvių sukurtas kino filmas po nepriklausomybės atkūrimo, kurį prisirengiau pažiūrėti.
Ko labai nenorėjau pamatyti? Tai ultrapatriotinio skiedalo. Užbėgdamas už akių – to tikrai nebuvo.
Ką tikėjausi pamatyti? Kažką tokio apie partizanus. Pamačiau. Šiek tiek. Dramatiškų vaizdų – tremtis ir panašūs reikalai. Pamačiau, to buvo saikingai.

Net į galvą neatėjo, kad filme bus tiek intymių scenų – neatkreipiau dėmesio į N-16. Apie tai vėliau.

Ir pati didžiausia pagunda nuvedusi į kino teatrą – kokiam kontekste bus parodyta „Amerikos balsas“, nes po pradinio reklaminio klipo dėl to buvo kilęs šioks toks šurmuliukas.

Taigi iš eilės. Žiaurumų (kraujo, žaizdų, kankinimų ir pan.) filme beveik nebuvo, bet to ir nepasigedau. Draminė įtampa buvo pradėjusi augti – apgaule priverstas dalyvauti savo giminaičių trėmime inteligentas; paskui tremiamus miestiečius iš paskos bėgantis šunelis. Bet jei scena, kai po trėmimo grįžta girtas pilietis dar iš bėdos, tai pasikorimo scena apskritai „perspausta“. O toliau drama apskritai dingsta nuoguose papuose.
Filmas nėra skirtas gailestingųjų seserų vienuolyno gyventojoms, šiais laikais tokiomis scenomis nelabai ką nustebinsi. Ne tik N-16, bet ir N-12 kategorijos žiūrovus. Bet ar tikrai jų tiek reikėjo? Paskaičiuojam.

Pirma scena. Karininko žmona, keršydama ją mušančiam vyrui, nuplėšia lietuvaičiui nekaltybę. O ką visai nebloga scena. Ir ideologinį krūvį ji turi – matot kokios tos ruskės, tratinasi su bet kuo papuola. Užskaitom.

Antra scena. Tas pats jaunikaitis gana grubiai „paima“ karininko žmoną. Dukart. Ir vėl pusėtina scena. Ir ideologinį krūvų ši scena taip pat turi – lietuvaičiai štai taip keršija okupantams. Užskaitom.

Kitos dvi scenos. Kaip čia pasakius. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Arba atvirkščiai.
Trečia scena. Operacija „sušalėlio atšildymas“. Taigi epizodas, kai persekiojamas sovietų jaunuolis įšoka į šaltą vandenį. Kažkokiu būdu atsiranda kelte, kur to kelto kapitonas kartu su iš kažkur atsiradusia porele užkelia sušalėlį ant stalo, nuplėšia nuo jo sausus (!) rūbus (visus, net vyriški įrengimai gerai matosi  ) ir pradeda užklostyti jį kailiniais. Tada panelė skubiai nusirengia savuosius ir pradeda savo jaunu kūnu šildyti sušalėlį. Ir tai sušildo, kad tas taip įkaista, taip įkaista, kad į „veiksmą“ įsijungia net Šventoji dvasia, kurios dėka filmo į pabaiga atsiranda simpatiškas berniukas. Tik įdomu kaip tas berniukas atsiranda, jei panelė po kailiniais lenda nenusimovus triusikėlių (matomai aktorė nesutiko likti „ant gryno“), o rankomis viso „veiksmo“ metu bando pridengti sušalėlio lūpas.
Gašliai atpasakoju? Gal ir taip. Bet, po velnių, ką šia scena norėjo pasakyti scenarijaus autorius ir režisierius. Abu jie yra pakankamai garbaus amžiaus ir turėtų žinoti, kad beveik iki sąmonės netekimo sušaldytą kūną atšildant (net jei tą kūną atšildo (beveik) nuoga panelė) su juo prasideda ne tam tikras procesas, o nevaldomas drebulys. Riebus minusas.

Ketvirta scena. Veiksmas tuščiame kino teatre. Į jį ateina porelė, ekrane Stalino laidotuvės, o jaunikaičiai užsiima tuo, kas literatūroje vadinama terminu kunilingu. Šioje vietoje reiktų platesnių paaiškinimų.
1953 metais kinas buvo viena iš nedaugelio pramogų. Dabartiniam jaunimui tai sunku įsivaizduoti – nebuvo nei televizijos, nei, tuo labiau, interneto. Ir „mobiliakų“ nebuvo, net laidiniai telefonai tada buvo vos ne prabanga. Tad labai sunku įsivaizduoti, kad kino teatras tais laikais būtų tuščias. Sakot – ti kad neįdomu, Stalino laidotuves kažkokias rodė, gal todėl ir tuščia. Ir taip, ir ne. Taip – kad neįdomu. Tačiau tiems, kas tais laikais negyveno, paaiškinu. Prieš rodomą kažkokį kino filmą visada būdavo privalomas priedais, taip vadinamas „žurnalas“ arba „dokumentinis“, kurį nori nenori tekdavo atžiūrėti.
Kitas dalykas – intymūs „veiksmai“ tegul ir tuščioje kino salėje 1953 m. būtų buvę kažkas iš fantastikos srities. Dažnai mėgstama kikenti iš kažkokios sovietmečio laikų tetulės, kuri tiesioginiame eteryje išdrožė – sekso TSRS nėra. Ir visi kikena – kaip nėra, o tai iš kur vaikai. O paaiškinimas paprastas kaip dvi kapeikos – ta tetulė vartodama žodį „seksas“ turėjo mintyje ne tą „procesą“ apskritai, o pornografiją. 1986 metais, o būtent tais metais buvo pasakyta ta sparnuota frazė, jau buvo pirmieji videomagnetofonai ir pirmosios kasetės „su turiniu“, kai visą filmą būdavo rodomas tik „turinys“, jau buvo ir (nelegaliai gaunami) pornožurnalai. Bet filmo veiksmas vyksta 1953 metais ir tuo metu tikrai ar buvo žinančių kas yra „kunilingas“ ir kaip tas veiksmas atliekamas. O jei ir buvo žinančių ir tai atliekančių, tai tikrai ne tegul ir tuščioje kino salėje. O jei ir būtų pabandę tai daryti, tegul ir ne taip, o „tradiciškai“, tegul ir kažkokiu stebuklingu būdu tuščioje salėje, ekrane rodant Stalino laidotuves, tai iš kino salės jie būtų išėję ne vieni, o su atitinkama palyda. Bandyta parodyti, kad jaunimui buvo „dzin“ tas Stalinas ir jo laidotuvės? Net jei ir taip, tai to parodymui buvo pasirinkta visiškai netinkama formą. Epizodui labai riebus minusas.

Kalbant apie paskutinį epizodą užkliuvo dar vienas dalykas – autentika. 1953 metai, o kino salėje minkštos kėdės. Aha, taip ir matau. Nejaugi buvo sunku paieškoti kokio miestelio kultūrnamį su kietomis, medinėmis kėdėmis?

Kalbant apie trečią epizodą akis badė vieno iš laivų dabartinių laikų numerį. Ar buvo sunku kaip nors užmaskuoti tą numerį?

Trumpa pastaba apie į namus įkeltą "frontoviką". Viename iš epizodų jo žmona pasakoja jaunikaičiui, kad jos vyras sužeistas pasienyje mūšyje su bandžiusia prasiveržti grupe priešininkų (tarp eilučių reikia suprasti, kad tai buvo Lukšos grupė). Pasakysiu trumpai - tai labai pritemta. Vien jau dėl to, kad pasienyje tarnybą atliekantis karininkas ir gyvendavo arba pačioje "zastavoje" arba netoli jos. Ir net teoriškai pasienietis negalėjo gyventi Kaune. Ne tie laikai, su kokiu nors "bmbalu" iš Kauno iki pasienio per valandą nenulėksi.

Pagaliau prieiname prie „Amerikos balso“. Bet pradžiai prisiminkime filmo vieną iš siužetinių linijų.
Vienas iš pagrindinių filmo herojų su grupe bendražygių nusprendžia prasiveržti į užsienį tam, kad nunešti dokumentus, rodančius tikrąją padėtį okupuotoje Lietuvoje. Žygis sunkus, pasienyje įvyksta susišaudymas, vienas iš bandančių prasiveržti žūsta, bet jo aukos dėka kitiems pavyksta ištrūkti. Kiek vėliau vienas su žygiu susijęs jaunuolis užeina į svečius, ten įjungiamas radijas ir – akurat – prasideda „Amerikos balso“ laidos lietuvių kalba transliacija iš kurios jaunuolis sužino, kad jo draugai sėkmingai pasiekė tikslą.
Bent šiek tiek žinantys partizaninio karo istoriją nesunkiai atpažins tikrus įvykius ir konkrečius istorinius asmenis – vaizduojama 1947 m. pabaigos Juozo Lukšos – Daumanto žygis į Vakarus. Kiek daugiau žinantys pokario istoriją pasakys, kad Lukša į Lietuvą grįžo 1950 m. rudenį. Logiška manyti, kad jam grįžus nereikėjo klausytis jokių „balsų iš anapus“, kad sužinotum, kad jo misija buvo sėkminga. Vadinasi ... vadinasi tos radijo laidos buvo klausomasi dar prieš jo grįžtamą. Spėju, kad maždaug tokia buvo pirminė filmo scenarijaus seka. Visa bėda, kad pasirodžius pirmam filmo treileriui dėl to nelaimingo „Amerikos balso“ kilo šioks toks šurmuliukas. Žinovai filmo autoriaus tiesiogiai ar netiesiogiai paaiškino, kad pirmosios „Amerikos balso“ transliacijos lietuvių kalba prasidėjo 1951 m. vasario 16, t.y. jau po Lukšos grįžimo. Taigi matomai su savo žirklėmis teko padirbėti montuotojams ir laidos klausymo sceną nukelti kiek toliau link pabaigos. Nelabai logiška (pirma grįžta, o tik po to bendražygiai sužino apie sėkmingą užduoties įvykdymą), bet nieko baisaus. Juk nedažnas mintinai žino nei kada Lukša grįžo, nei kada tos laidos prasidėjo. Buvau labai nustebintas kai patyriau, kad pastarojo fakto net ir su istorija artimai bendraujantys ne visi žino.

Bet tai dar ne viskas – kaip sakoma populiarioje reklamoje. Spėju, kad retas atkreipėte dėmesį į tos laidos diktoriaus skaitomą tekstą. Padėsiu.

„Amerikos balsas“ kalba į Lietuvą. Senatoriaus Džozefo Kerstino pranešimas Jungtinių Valstijų Senato komisijai apie sovietų okupacijos padarinius Lietuvoje ir Baltijos kraštuose.

Jei jūs pabandytumėt surasti senatorių tokia pavarde, jums tai nepavyktų. Bet labai lengvai rastumėt tokia pavarde kongresmeną. Jei jau labai tiksliai – atstovų rūmų narį Charles Joseph Kersten. Trumpas lyrinis nukrypimas. JAV kongresą sudaro dveji rūmai – atstovų rūmai ir senatas. Atstovų rūmų nariai vadinami kongresmenai, o senato nariai – senatoriais. Todėl būtų retoriškas klausimėlis – ar galėjo „Amerikos balsas“ suklysti ir kongresmeną pavadinti senatoriumi? Atsakymas kategoriškas – tikrai ne, „užpjovė“ grybą scenarijaus autorius. Ir komisija, kuri minima tekste, buvo sudaryta atstovų rūmų, o ne senato. Bet pats įdomumas datose (kurių atseit nereikia mokytis). Taigi minima komisija buvo sudaryta ... 1953 metų liepą, o savo ataskaitą pateikė po pusmečio, 1954 metų vasarį. Todėl panašus tekstas, skambantis filme, „Amerikos balso“ galėjo būti perskaitytas ne anksčiau kaip 1954 m. vasarį. T.y. kai Lukša buvo ne tik seniai grįžęs, bet ir išduotas bei žuvęs.

Bet ir tai dar ne viskas. Ar atkreipėte dėmesį į bėgančią eilutę pačioje fillmo pabaigoje? Pacituosiu iš atminties - "Amerikos balsas" laidas lietuvių kalba pradėjo transliuoti 1951 m. vasario 16. Netrukus tikias laidas pradėjo transliuoti Vatikano radijas ir "Laisvoji Europa". Nagi nagi, iš eilės. Vatikano radijas lietuviškai prabilo lietuviškai dar prieš karą, karo metu laidos nutrūko ir buvo atnaujintos 1946 metais, t.y. gerokai anksčiau nei Vatikano radijas. O štai "Laisvoji Europa" lietuviškai prabilo 1975 metais. Kai kuriuose filmo pristatymuose minima ir BBC, o tai apskritai nesusipratimas. BBC laidų "brandaus socializmo" laikais klausydavome, bet tai buvo Sevos Novogrockio muzikinės laidos. Rusų kalba. Lietuvikai BBC laidų nebuvo.
Tikriausiai mažai kas žino tokius faktus ir datas, tačiau kas trukdė filmo kūrėjams pasitikslinti Vikipedijoje ir nedaryti tokių "kliurkų"?

Bet ir tai dar ne viskas. Pabaigai – saga. Labai jau reklamuojama saga, kurią padovanoja berniukui filmo herojus. Viskas būtų gerai, bet... Logiškai galvojant ta saga turėjo būti iš prieškario laikų. Tačiau kiek atidžiau įsižiūrėjus nesunku pastebėti, kad prieškarinėje sagoje .... 1991 metais patvirtintas Arvydo Každailio sukurtas Vytis. Vilku nori kaukti – na nejaugi sunku buvo iš Karo muziejaus pasiskolinti autentišką sagą?




Ir visa baigiant. Labai nuvylė paskutinė batalinė scena ties pisuaru. Tikrai nežinau ar tais laikais Kaune buvo tiks įrengimas. Tiek to, tegul bus, bet nelabai „skaniai“ atrodo tokia vieta herojiškai žūčiai. O pati scena tai priminė sovietinių filmų apie karą ir holivudinio Rembo mišinį.

Išvada. Buvau, mačiau, nesigailiu. Antrą kartą nežiūrėčiau.

© Arvydas Žardinskas Be autoriaus leidimo skelbti draudžiama