diedas (diedas) wrote,
diedas
diedas

Apie 16-ąją šaulių diviziją, tą, kuri lietuviškaja buvo vadinama. Vnž Č.Iškauskas.

Neseniai Delfis eilinį kartą nudžiugino Antrojo pasaulinio karo istorijos mėgėjus paskelbamas Č.Iškausko straipsnį "16-oji lietuviškoji divizija:Stalinas nepasitikėjo lietuviais...". (tas pats tekstas paskelbtas ir autoriaus žurnalistiniame dienoraštyje.) Ne tik nudžiugino, bet ir palinksmino, nes tie Antrojo pasaulinio karo istorija besidomintys žino, kad žinomo apžvalgininko karo istorijos tematikos tekstuose tikrai ras kažką tokio.Ką ten kažkios istorinės smulkmenos, štai ponas Česlovas netgi knygos pavadinimą sugeba užrašyti pagal save. "Knyga: Mark Solomin. "22 birželio: anatomijos katastrofa".  Skaičiuojam. Knygos autoriaus pavardė - su klaida. Turi būti Solonin. Toliau - turi būti ne 22 birželio, o birželio 22. Ir desertui - vietoj karo istorijos tematikos pavadinimo "Katastrofos anatomija" ponas Česlovas sugeba sukkurti medicininį terminą "Anatomijos katastrofa". Ir visa tai puslapyje, kuriame puikuojasi knygos viršelio skanas.

Tekstas "Barbarosos" planas: tada ir šiandien. Citata.
Kaip žinome, "Barbarosos" planas žlugo, egzistavęs tik metus. Ketinusi europinę SSRS dalį užimti vos per 14 dienų
Čia pagal "Barbarosos planą vokiečiai ketino užimti europinę SSRS dalį (tikriausiai iki pat Uralo?)per 14 dienų??? Bent jau į Vikipediją reikia pasižiūrėti rašant...
Toliau dar gražiau.

Gruodžio 2-ąją vokiečiai buvo tik už 24 km nuo Maskvos ir jau džiaugėsi matantys Kremliaus žvaigždes. Gi gruodžio 5-ąją jie jau buvo atstumti už 320 km nuo SSRS sostinės. 
320 km nuo Maskvos - vadinasi gruodžio 5 jau buvo susigrąžinta Viazma ir artėjama prie Smolensko. Maždaug taip? 300 km per 3 dienas? Bent jau į Vikipediją reikėjo pasižiūrėti rašant.

Tekstas "1939-ųjų pasirinkimas: tarp kūjo ir priekalo". Citata.
Netrukus, rugsėjo 17-ąją, Raudonoji Armija atplėšė savo dalį - užėmė visą Lenkijos rytinę teritoriją iki Vyslos,Pagal pakto slaptuosius protokolus Lietuva ir kitos Baltijos šalys, skausmingu pleištu įsirėžusios į vadinamą SSRS interesų zoną, vis dar priklausė Vokietijai
Kelintoje klasėje mokinukus mokina apie Molotovo - Ribentropo paktą ir įtakos zonas? Devintokus gal. Štai pas tuos devintokus (o gal aštuntokus) ir reiktų ponui Česlovui pasikonsultuoti.

Galima ir toliau ilgai bei nuobodžiai rodyti pono Česlovo pripjaustytus grybus. Apsiribosiu paskutiniu iš įžangoje minėto straipsnio apie 16-ąją diviziją.
 1945 m. sausio 31 d. ji išvijo vokiečius iš Klaipėdos
Labai būtų įdomu sužinoti iš kokio šaltinio ponas Česlovas ištraukė šią datą. Bandžiau "gūglinti", bet nesėkmingai. Matomai kažkas naujo istorijos moksle.

Bet dėl visų tų grybų nebūtų verta gaišti laiko, jei ne vienas mane papiktinęs faktas.
Istoriniai tekstai rašomi remiantis kažkokiais šaltiniais - dokumentais, atsiminimais, knygomis, straipsniais. Ir tame nėra nieko blogo, jei kitų autorių tekstai "pervaromi per save" ir atpasakojimi savais žodžiais. Bet kai naudojamasi copy - paste metodu - to niekaip negaliu pateisinti.
Taigi palyginame Gedimino Kulikausko straipsnį "Šešioliktoji divizija:skerdynės ties Aleksejevka", paskelbtą žurnalo "Verslo klasė" 2009 m. Nr. 3 ir 2012 metų lapkričio 25 d. Delfyje paskelbtą Česlovo Iškausko straipsnį "16 divizija: J.Stalinas nepasitikėjo lietuviais".

G.Kulikauskas

Č.Iškauskas

Žydiškiausia Raudonosios armijos divizija


Tačiau netrūko žydų – šie taip veržėsi tarnauti lietuviškame junginyje, jog netrukus imta būgštauti, kad divizija tapsianti per daug žydiška. Todėl jų priėmimą bandyta riboti ir, rašo 16-osios divizijos istoriją tyrinėjęs istorikas dr. Rimantas Zizas, dalis žydų galėjo būti užrašyti kaip lietuviai.


Kad tokių „slaptų žydų“ divizijoje netrūko, liudija ir divizijos veteranas Šalomas Leibovičius Skopas: „Karininkas Ženia Barabašas buvo „slaptas žydas“, nes dokumentuose buvo užrašytas kaip ukrainietis. Mes kartkartėm iš jo pasijuokdavom – prieidavom ir kreipdavomės jidiš kalba. Barabašas baisiai sunkiai prisiversdavo nesureaguoti, apsimesdavo nesupratęs ir rusiškai perklausdavo: „Kas nutiko?“
Matyt, nesurinkus pakankamai karių, kurių šaknys lietuviškos, buvo patikslinta, kad į dalinį priims visų tautybių buvusios Lietuvos SSR gyventojus – tereikia mokėti lietuvių kalbą.
Kai ir to nepakako surinkti „pilnakraujei“ divizijai, į lietuviškumą galų gale numojo ranka – ir 16-ąją paprasčiausiai papildė rusai iš kitų Raudonosios armijos dalinių.


Tad, kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ – daugeliui jau tada kėlė ironišką šypsnį. Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas, pasakoja, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją Lietuviškąją diviziją:
– Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?
– Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.

Net oficialiais duomenimis, iš 10 374 karių apie 4 tūkst. žmonių tebuvo nurodyta lietuvių tautybė, likusieji – žydai ir rusai. Ypač daug žydų buvo tarp eilinių – jie sudarė daugiau kaip 40 procentų karių.

Šitaip 16-oji divizija tapo pačiu žydiškiausiu kariniu daliniu visoje Raudonojoje armijoje. Teigiama, kad pagal žydų karių gausą ji užima antrą vietą ir tarp visų pasaulio antihitlerinės koalicijos dalinių, nusileidžia tik britų 1944-aisiais įkurtai vadinamajai Žydų brigadai.

 

Žydiškiausia divizija

G.Kulikauskas rašo, kad nuo nacių bėgę ir SSRS nuo seno gyvenę žydai veržėsi tarnauti lietuviškame junginyje, bet netrukus imta būgštauti, kad divizija tapsianti per daug žydiška. Todėl jų priėmimą bandyta riboti, ir, kaip pastebi 16-osios divizijos istoriją tyrinėjęs istorikas Rimantas Zizas, dalis žydų galėjo būti užrašyti kaip lietuviai.

Kad tokių „slaptų žydų“ divizijoje netrūko, liudijo ir divizijos veteranas Šalomas Leibovičius Skopas: „Karininkas Ženia Barabašas buvo „slaptas žydas“, nes dokumentuose buvo užrašytas kaip ukrainietis. Mes kartkartėm iš jo pasijuokdavom – prieidavom ir kreipdavomės jidiš kalba. Barabašas baisiai sunkiai prisiversdavo nesureaguoti, apsimesdavo nesupratęs ir rusiškai perklausdavo: „Kas nutiko?“

Matyt, nesurinkus pakankamai karių, kurių šaknys lietuviškos, buvo patikslinta, kad į dalinį priims visų tautybių buvusios Lietuvos SSR gyventojus – tereikia mokėti lietuvių kalbą. Kai ir to nepakako surinkti „pilnakraujei“ divizijai, į lietuviškumą galų gale numojo ranka: 16-ąją paprasčiausiai papildė rusai iš kitų Raudonosios armijos dalinių. Žinoma, oficiali kalba čia buvo rusų.

Kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ daugeliui kėlė ironišką šypsnį. Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas pasakoja, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją lietuviškąją diviziją:
– Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?
– Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.

Net oficialiais duomenimis, iš 10 374 karių apie 4 tūkst. žmonių tebuvo nurodyta lietuvių tautybė, likusieji – žydai ir rusai. Ypač daug žydų buvo tarp eilinių – jie sudarė daugiau kaip 40 procentų karių.

Taigi, 16-oji divizija tapo pačiu žydiškiausiu kariniu daliniu visoje Raudonojoje armijoje, tęsė R.Zizas. Teigiama, kad pagal žydų karių gausą ji užėmė antrą vietą ir tarp visų pasaulio antihitlerinės koalicijos dalinių ir nusileido tik britų 1944-ųjų rugsėjį įkurtai vadinamajai Žydų brigadai

 



P.S. Labai pralinksmino diskusija po šiuo straipsniu Č.Iškausko žurnalistiniame dienoraštyje. Diskusija tik - tik pradėjo įsibėgėti, dar buvo tik "apšylama", dar nespėjau pateikti savo argumentų kai komentarai buvo užblokuoti. Nenustebau, ne pirmas kartas, kai oponentai, pritrūkę argumentų, bailiai neria į krūmus ir atsiveria tylos siena. 
 
Subscribe

  • Post a new comment

    Error

    Comments allowed for friends only

    Anonymous comments are disabled in this journal

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

  • 8 comments