?

Log in

No account? Create an account
 
 
11 December 2016 @ 05:42 pm
ЦАМО, ф.326, оп.5076, д.10, л.214 arba pasakėlės prieš miegą. Antra dalis.  
Šių metų birželio 3 dienos tekstą baigiau štai tokiais žodžiais:
Norint sudėlioti visus taškus ant i reikia sulaukti to nelaimingo ЦАМО, ф.326, оп.5076, д.10, л.214. Vis dar jo laukiu, kantrybės turiu. :)
Ką gi, tikrai reikėjo kantrybės - pusę metų laukiau, kol pagaliau gavau tą paslaptingą dokumentą, iš kurio visiems turėtų tapti aišku - Vilnių sudegino sovietiniai liepsnosvaidininkai.
Norėjau išversti, bet pagailo laiko. Tad teks skaityti originalo kalba.



O dabar dar kartą skaitome knygos 59 puslapį.
[...]Kas galėjo pagalvoti, kad po neaiškios paskirties cheminių dalinių pavadinimu slepiasi grėsmingi liepsnosvaidžių daliniai: 33-iasis atskirasis kuprininių liepsnosvaidžių batalionas (už pavyzdingus kovos veiksmus gavęs Vilniaus ("Vilniusskij") vardą) ir 18-asis atskirasis prieštankinis liepsnosvaidžių batalionas (vėliau gavęs Kauno ("Kaunasskij") vardą), su buku užsispyrimu vieną po kito degiuoju skysčiu laistę vokiečių paliktus tuščius namus. [...]
Praeitame įraše uždaviau kelis klausimus. Dabar galime ir atsakyti į juos.
1. ar tame lape rašoma apie buką užsispyrimą? Atsakymas – ne, apie jokį buką užsispyrimą nerašoma.
2. ar tame lape rašoma apie namų deginimą vienas po kito? Atsakymas – ne, nėra jokio vienas po kito. Tame dokumente rašoma, kad tie du batalionai sudegino po VIENĄ namą.
3. ar tame lape rašoma, kad buvo deginami vokiečių jau palikti namai? Dėl vieno bataliono namo aiškumo nėra, rašoma, kad namas sudegintas, nes jis dengė prieigas į Senamiestį; kitas batalionas sudegino namą, kuriame buvo vokiečių štabas , kartu su kareiviais ir karininkais.

Taigi, galime tvirtai galime pasakyti – Antano Verkelio slapyvardžiu pasivadinęs knygos autorius , švelniai tariant, klysta. Jei atviru tekstu – kabina ant ausų makaronus.
Retorinis klausimas. Taip, mūsuose Raudonoji Armija nelabai mėgstama (aš taip pat nesu tos armijos gerbėjas), bet ar dėl šios priežasties būtinai reikia ant ausų kabinti makaronus? Nejaugi taip sunku aprašyti tos (nelabai) tolimos praeities įvykius neutralaus stebėtojo žvilgsniu? Matomai – sunku. Labai sunku...
P.S. Vienas mano bičiulis šią knygą įvertino vienu sakiniu - visa knyga tokia, iš vieno atskirai paimto dokumento bandoma nupasakoti trečdalį mūšio dėl Vilniaus.