[...]Per 30 metų, praėjusių nuo pirmos knygos išleidimo, prasivėrė nemažai anksčiau visai neprieinamų archyvų ir daug faktų iš „Ledlaužio“ pasirodė esantys neteisingi. Todėl paskutiniu metu net buvę V. Suvorovo pasekėjai viską, ką parašė V. Suvorovas, ėmė neigti, siekdami parodyti esantys labiau kompetentingi: jie puikiai žino divizijų skaičių, kariuomenės struktūrą ir organizaciją, kitas subtilybes. Tai išmanydami jie lenktyniauja, kas ras daugiau klaidų V. Suvorovo knygoje, labai aršiai puola oponentus dėl netikslumų. Tačiau dažniausiai tuo jų išmanymas ir baigiasi, nes analizuoti turimus faktus jie nesugeba, galbūt todėl, kad dauguma jų yra istorikai mėgėjai ir jų požiūris į istorijos mokslą yra pasenęs. Jie mano, kad istorikai turi tik rinkti oficialius dokumentus, tik jais remtis ir iš jų dėlioti praeities mozaiką, pamiršdami, kad dar reikia ir analizuoti, ieškoti priežasčių, kodėl taip, o ne kitaip įvyko.
Vienas iš tokių istorikų mėgėjų yra A. Isajevas.[...]
Rašydamas šias eilutes darbo autorius nežinojo, kad A.Isajevas rašo disertaciją, kurią prieš keletą dienų sėkmingai apgynė.
Tad rašant magistrinį darbą autoriui teks šiek tiek pakoreguoti teiginius dėl A.Isajevo (ne)mėgėjiškumo - jis dabar jau istorijos mokslų kandidatas (būtent taip Rusijoje skamba jo turimas mokslinis laipsnis).
Dėl (ne)mėgėjiškumo apskritai. Norint analizuoti, ieškoti priežasčių, kodėl taip, o ne kitaip įvyko ir padaryti teisingas išvadas (kalbame apie karo istoriją) privalu žinoti divizijų skaičių, kariuomenės struktūrą ir organizaciją ir subtilybes. Tokią mini analizę bandėme daryti mes su